vykis

1 vỹkis sm. (2) NdŽ 1. Sut, Kos58 lenktynės, rungtyniavimas: Bet teip tai bylo, kaip karalius teisus būtų uždėtas ant vykio; o po tam ateitų jop nekurie prieteliai jo ir tartų: „Duok mumus karūnas“ DP485. 2. DŽ, NdŽ eiga, vyksmas: Niekas jai (Evangelijai) kelio užstoti, vykio jos sutrukinti negali SE120. Sutek (suteik?) žodžiui tavam valną vietą ir vykį laimingą ant kožnos vietos MKr28. Vieroj gerą duok vykį brš. Atmink, idant ir tu, regėdamas jau ant paties vykio, arba galo svieto save esantį, tai veiktumbei, ką Kristus Ponas įsakęs buvo saviemus tikintiemus veikt SE242. 3. LsB291, CI1170, N, [K] amžius, gyvenimo laikas: Idant vykį mano su džiaugsmu pabaigčia BtApD20,24. Kariavau gerą karionę, vykį pabaigiau, vierą laikiau Bt2PvTm4,7. O po tam šio meto vykiui ir kelionei žemiškai duok mums… dangaus karalystę MKr9. O kada užžymėtą laiką ir vykį gyvatos mūsų pabaigsime, duok, idant tą vargingą svietą linksmai paliktumim MKr4. 4. raida, plėtotė: Lietuvių liežuvis priėmliojo savęsp tuo tarpu ir naujus žodžius, iš jų vieni pakilo iš paties lietuviško liežuvio par prigimtą jo vykį, o kiti paskolyti yra iš svetimų kalbų JJ. 5. kelionė, kelias: Kokį vỹkį turėjau, kol aš nuvykau J. Į didį vỹkį vykstu, t. y. į didį kelią J.

◊ víenu vykiù greitai, beregint, netrukus: Atvaikysi išbarstytą džiaugsmą vienu vykiu KN264.